Atokaita ”Saulutėje”


2006-05-27
Atokaita ”Saulutėje”

Kauno tautodailininkų salone, nuo seno vyresniųjų kauniečių vadinamame “Saulute”, atidaryta Leono Revelto jubiliejinė medžio drožinių paroda.

Technikos mokslų daktaras, docentas L.Reveltas jau tris dešimtmečius atstovauja Lietuvos tautodailininkų sąjūdžiui. Kaip pasakė pradėdamas jaukias iškilmes Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Valentinas Jazerskas, ši paroda laikytina etapine menininko kūryboje, nes skirtingais laikotarpiais L.Revelto medžio drožyba įgijo naujų formų, atsirado naujų temų, nuo dailių buities daiktų pereita į apibendrinimus, simbolius, monumentalesnes raiškas.

Kol L.Reveltas dirbo mokslininku ir pedagogu Lietuvos žemės ūkio universitete, medžio drožiniai buvo buitiškesni, lydintys jį nuo vaikystės kaip malonus laisvalaikio užsiėmimas. L.Reveltas niekada neskirstė savo darbų į pirmaeilius ir antraeilius. Kodėl imasi drožybos, kodėl “kalbina” medį ir susikalba, jis visuomet atsako: “Kad nežinau...”.

Dabar, kai universitetinė veikla - jau ankstesnė biografijos dalis, medžio skulptūrai susikaupiama “pirmaeiliškai”, su visa intelektualine patirtimi ir menine fantazija. Lyg ir tęsdamas tautodailei būdingą smūtkelių tradiciją, parodoje L.Reveltas pristato naują, gimusią vos per dvejus metus, angelų kolekciją. Šiandien angelo tema tautodailėje ypač mėgstama. Ji išėjo iš šventorių į paprastų namų interjerą ir tapo laimingesnio ir saugesnio gyvenimo simboliu.

Kaip šmaikštavo menininko bičiulis sportininkas Vytautas Kontvainis, Leono išdrožtas angelas saugo jo namų ramybę - visi barniai baigėsi. O L.Revelto koplytstulpiai naujose sodybose irgi ne tik puošia, bet ir teikia dvasinę ramybę.

Kai į tautodailės saloną “susirinko” angelai, prireikė fono, kurį sukūrė Stasės Reveltienės, tautodailininkės tapytojos, paveikslai. Tai įvairių metų, bet jau atgimusios Lietuvos, darbai, apkeliavę ne vieną parodą. Sakoma, kad menininkas kuria atiduodamas viską, nepasilikdamas rezervo. Taip dirba ir S.Reveltienė. Vienoje tautodailės parodoje Vitalija Blažytė-Ušinskienė atkreipė dėmesį į S.Reveltienės tapybos pokyčius - nuolat lygiai ir kantriai dirbant staiga atsiranda tokia sodri tapyba.